BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Liūdnai mylinti

Naktimis visada geriausia rašyti, tada niekas nemato tik girdisi pirštais spaudinėjami klavišai. Galėčiau visą gyvenimą taip, rašyti nepamirštus ir apverktus juodžiausius savo gyvenimo tekstus. Keli vaikiški eilėraščiai išaugo į jausmingus tekstus, kurie gelbėja, kai sunkiau, negu sunku. Šiandien viena iš tokių dienų, kai norisi rėkti lyg apsėstai šėtono. Norisi pabėgt, atsisėst ant nežinomo jūros kranto ir kriokt visu balsu. Norisi pailsėt, pamatyti, apsispręst, ko man reikia ir ko aš noriu. Išlaisvinti save nuo realybės, o svarbiausia įrodyt, kad tas kas yra aplinkui, man begalio rūpi, gaila to nemoku parodyti. Tikrai nuoširdžiai gaila, nes taip griaunu savo ir jų pasitikėjimą. Griaunu viską, ką gebu ir tikrai galėčiau sukurti, nes myliu labiau nei galu. Visa širdimi, iki paskutinio širdies dužo. Nežinau, ar man net viskas gerai, nes jau ilgą laiką aš pati sau nesava, svetima, neatvira, slepiu savo vidų, bandau taisyt, nesigauna, pykstu. Nuolat save kaltinu, dėl kitų pikčių, atsikeliu ryte ir laukiu, kokia nuotaika mane šiandien pasitiks ir kaip džiaugiuosi, jog tai ne pikti žvilgsniai, priekaištai,  netvarka. Sako aš be gėdos, tai kodėl man tada gėda savęs, kodėl kiekvieną kart matant save veidrodyje, norisi jį sudaužyt, nes nei išorėj, nei viduj, sau nepatinku. Bandau, tikrai bandau su tuo kovot, bet arba jėgų nebeturiu, arba vilties, nors greičiausiai vilties, Nuolat matau aplink, tik kaip žmones nusivilia, o aš nusiviliu savim dvigubai kartų daugiau. Tikrai džiaugiuosi, sėkme, bet kuo rečiau savim. Esu visiška nesėkmė, nes nesiseka visur ir visada, pradedant nemokėjimu nieko daryt, baigiant tuo jog nemoku kalbėt. Bandau persilaužt, bet kaip buvau, taip ir likau labai uždara: nuo pasaulio, nuo kitų tik su savim. Kuo toliau, tuo mano tekstai tampa atviresni ir tuo daugiau rašant užspaudžia gerklę, nes nieko negali būti blogiau, kaip savęs pačios praradimas. Apgailestauju, bet pamiršau, ką reiškia, kai džiaugiesi, kad tau pasisekė, nes pasiseka retai. Noriu nukeliaut kažkur, pabūt su savim pati, savaite gal daugiau. Pamatyt, ar aš galėčiau, viena be visai jokios draugijos pabūt su savim, viską apgalvot, pailsėt. Galiausiai išsiverkt, išgert vieną ar kitą taurę vyno. Tik tada atsimušu į siena, tu nieko nemoki, nesugebi, kaip tu busi viena, ką tu čia išsigalvojai, matai kad dabar net indų išplaut nemoki. Vėl baimė, kad nesugebėsiu ir vėl lieku, kur buvau. Kada nors, o tas tikrai bus, aš pabėgsiu nuo pasaulio, pabusiu su savim, verksiu ir džiaugsiuosi ir tai bus tikra. Nesijaudinsiu, kad kažkam netinku, kažko nesugebu, nors nesugebu daug ir grįšiu visai kitokia, daug laimingesnė, pasitikėsiu savim ir būtinai pasakysiu kaip visus myliu. O dabar,  kol kas guliu lovoj ir laukiu rytojaus, gal jis man bus geresnis, nei šiandiena ir neslėgs, kad aš beviltiškas žmogus ir nemoku bebūt gera. O visgi aš noriu būti tokia ir jei nepasiduosiu, šiam periodui, kai slegia viskas, aš tikrai busiu. O kol kas aš bloga sesuo, draugė, anūkė, mergina, nemokanti ir nesugebanti būti tvarkinga, kruopšti, pabaigti darbus iki galo ar juos nuoširdžiai pradėti. Šis tekstas virsta kažkokiu neaišku išsipasakojimu, mintys nerišlios, nėra prasmės, bet liūdna, nuo pradžių iki pabaigos, kaip ir kiekviena mano diena. Toks visiškai beprasmis, kaip ir aš. Tik jis dar vis tiki manim, o aš kažin ar jau be. Dar viena ašara ir aš užmigsiu, atsikelsiu ryte ir busiu vėl laiminga, nes taip reikia, nes kitokios manęs matyt nereikia. Gal kvaila, bet slepiuosi, kol visiškai palūšiu ir tada nebe sulaikys niekas. Iš tikrųjų kaltinu save dėl visko, dėl pikčių šeimoje, dėl to, ką darau, dėl to, ko nedarau. Ir visą šią dieną girdėjau, kaip mane smerkia, kad su manim nebenori kalbėt, kad manim nusivylė, o kas paklausė, kaip aš jaučiuosi, jaučiuosi kaip murgdoma į mėšlą be galimybes ištrūkt. Niekam neįdomu, man gerai, man sunku, man bloga, gal guliu naktimis įsikandus pagalve ir kukčioju, dėl kiekvieno man pasakyto žodžio. Atrodo, kad man nusispjaut, bet taip nėra, aš kiekviena žodį išgyvenu ir verkiu, verkiu, kol prarandu balsą, kol nebėra, ką verkt ir pasidaro geriau. Verkiu, nes myliu, nes nenoriu prarast, nes noriu, kad manim patikėtumėt, kad kiekvienas man artimas yra begalio svarbus. Ir jei tik kas atsitiktu, o dieve, jei kas tik atsitiktu mirčiau iš nevilties, kad praradau ir kiekvienas pasakimas. Taigi nebus kam rėkt, bartis, man lyg peiliu į širdį, o ne nereik. Ir kiekvieną kartą jaudinuosi, dėl kiekvieno. Kiekvieną kartą grįždama namo meldžiu dievo, kad tik rasčiau visus. Bijau, kaip vaikas su kiekviena diena, kad tie nuolatiniai pykčiai nuves, ten kur nenoriu, kad daugiau nebe pamatysiu jūsų, kad grįžti negalėsiu, kad busiu atskirta, kad busiu viena, kad jūsų ir tik jūsų nebeturėsiu. Kai pradėsiu rodyti tai, gal pasidarys lengviau ir tada galbūt tekstų spalva pasikeis ir jie taps gražesni, tyresni ir labiau pilni meiles sau. Aš gi optimiste, aš turiu tuo tikėti, juk turiu, a?

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą